Žemėje ūgliai būna balti, o jiems pasirodžius dirvos paviršiuje, viršūnėlės įgauna rausvai violetinę, tamsiai violetinę ar žalią spalvą. Ūgliai pasirodo balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje. Žalieji smidrai turi didesnę dietinę vertę nei baltieji, nes juose daugiau baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų. Žaliųjų smidrų ūglių skonis švelnesnis nei baltųjų.
Į Lietuvą XVI amžiuje smidrus atvežė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio motina Bona Sforca. Auginami smidrai buvo Sereikiškių parko daržuose. Vėliau paplito ir kitų didikų ir bajorų daržuose.
Maistui vartojami žali arba balti, neturintys chlorofilo ūgliai. Ūgliai valgomi švieži, virti, kepti ar konservuoti.
Ypač daug kalio, kalcio, magnio, cinko, geležies ir folio rūgšties. Turi glikozido asparagino, kapsantino, saponinų.